Nuo pirmos teatro įkūrimo dienos (1958 m.) būdamas pagrindiniu trupės aktoriumi, A. Stankevičius sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelnė mažųjų žiūrovų simpatijas ir nemaža apdovanojimų. Puikiai perprasta lėlių žanro specifika A. Stankevičių paskatino imtis režisūrinių bandymų. Sceną išvydo visa eilė spektaklių, džiuginančių netikėtais atradimais, lėlės ir aktoriaus kūrybinės raiškos praplėtimu bei nenuilstančia gėrio paieška ir etinių vertybių teigimu. Kauno lėlių teatro scenoje jis sukūrė 67 spektaklius, kuriais įrodė režisūrinį brandumą, atsiskleidė kaip profesionalus menininkas, o svarbiausia – savo spektakliais teigė gėrį, rūpinosi mažojo žiūrovo siela, kad meninė įtaiga paliestų ne tik pasaką, bet ir žmogaus gyvenimą. Įsimintini režisieriaus spektakliai – „Mėlynasis šunytis” (1975), „Šyvio dalia” (1979), „Gandriukas ir kaliausė” (1981), „Klounas ir peliukas” (1982), „Stebuklingoji Motina Elnė” (1985), „Pasaka apie Kajų ir Gerdą”
(1986), „Juodoji Karalaitė” (1987), „Eglės sūnus” (1988), „Princesės gimtadienis” (1991), „Pelenė”, (1993), „Nykštukas Nosis” (1994), „Tigriukas Petrikas” (1995), „Stebuklingasis Aladino žibintas” (1998), „Karalaitės bučinys” (2000), „Vidurnakčio pasaka” (2001), „Žvaigždės vaikas” (2003), „Katės namai” (2005), „Mažasis Mukas” (2007) ir kiti.
Nuo 1992 metų A. Stankevičius buvo paskirtas Kauno valstybinio lėlių teatro meno vadovu. Jo pastangomis kelis dešimtmečius buvo
sėkmingai formuojamas išimtinai vaikams skirtas repertuaras, padedantis vystyti plačią ir įvairiapusę lėlių scenos meno veiklą, ugdoma aktorinė trupė, plėtojamos ilgametės teatro švenčių tradicijos.
2012 m. pasitraukęs iš aktyvios kūrybinės veiklos, režisierius tebesidomi teatro gyvenimu, konsultuoja režisūriniais, kūrybiniais klausimais.
