„Viskas, į ką žiūrite, gali tapti pasaka ir iš visko, ką paliečiate, galite sukurti istoriją.”
Teatro įkūrėjai
Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įkūrė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917 – 2010) ir Valerija Gruodytė – Ratkevičienė (1916 – 2004). Kūrybinį kelią pradėjęs Klaipėdos dramos teatre, nestokojęs sėkmingų vaidmenų bei režisūrinių darbų, S. Ratkevičius brandino nurimti neleidžiančią svajonę – įkurti teatrą vaikams.
„Važiuojant gastroliniais maršrutais nepaprastai jaudindavo didelis vaikų noras stebėti teatro spektaklius. Būriais susirinkę prie įėjimo į salę, jie ištisomis valandomis graudindavo durininką savo nuolatine malda: „Dėdule, įleisk!“ Bet galimybių tam nebuvo. Pjesės daugumoje skirtos tik suaugusiesiems, o ir spektaklių laikas gana vėlokas. Jiems reikia savo teatro… Suprantamo ir vaikiško,- nusprendžiaus aš. Būtinai reikia!“, – apie priežastį, nulėmusią pasirinktą kelią atsiminimuose rašo lėlių teatro įkūrėjas S. Ratkevičius.
Drauge su žmona žmona Valerija, atsisakiusia Klaipėdos dramos teatre vaidmenų, apie kuriuos daugelis aktorių tegalėjo svajoti, būsimasis Pasakų šalies Karalius 1957 m. atvyko dirbti į Marijampolę (tuomet – Kapsuką) ir namų teatre ėmėsi įgyvendinti ilgai puoselėtą mintį – kurti lėlių teatrą vaikams.
1958 m. pavasarį žiūrovai išvydo pirmąjį lėlių teatro spektaklį „Stebuklingasis Aladino žibintas“, ( apie pirmuosius darbo metus Marijampolėje – ištraukos iš aktorės O. I. Stankevičienės atsiminimų) o 1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu pastatyto kino teatro „Odeon“ patalpas (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“) ir kiekviename žingsnyje lydimas įkūrėjų rūpesčio ir globos tęsė ieškojimų, atradimų, kryžkelių, nusivylimų ir sėkmių nužymėtą kelią. S. Ratkevičiaus kūrybinėje biografijoje – apie keturias dešimtis lėlių spektaklių, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir atvėrusių Lietuvos lėlininkams kelią į užsienio scenas, žavėjusių tūkstančius vaikų ir suaugusiųjų, apkeliavusius mažiausius Lietuvos miestelius ir pasiekusius Lotynų Ameriką (S. Ratkevičiaus atsiminimai apie teatrą ir kūrybinę veiklą).Teatro įkūrėjo bendražygė – sutuoktinė Valerija – nuo 1963 m. pradėjo rūpintis teatro pedagoginiu skyriumi, organizavo susitikimus, pokalbius su moksleiviais, teikė konsultacijas mėgėjams, vedė kursus lėlių žanro specifikos klausimais būsimiems mokytojams. Jos pastangomis 1994 m. teatro patalpose įkurtas lėlių muziejus, kur vietą rado išsaugotos nevaidinamų spektaklių lėlės, dekoracijos ir rekvizitas.
Kūrybinis teatro kelias
Iki 1990-ųjų kūrybinę teatro raidą ryškiausiai reprezentuoja dviejų režisierių darbai: Stasio Ratkevičiaus pastatymai – I. Štoko „Velnių malūnas“,V. Majakovskio „Misterija Buf“, P. Mančevo „Zuikių mokykla“, S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“, A. Popesku „Spindulėlis“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, S. Ratkevičiaus „Joniukas“ (pagal J.Biliūno pasakas), ir kt., bei Agimanto Stankevičiaus spektakliai – I. Ignatavičiaus „Šyvio dalia“ ir „Stebuklingoji motina Elnė“ (pagal Č. Aitmatovą), N. Langės „Pasaka apie Kajų ir Gerdą“ (pagal H. K. Anderseno pasaką „Sniego karalienė“), A. Puišytės „Juodoji karalaitė“, A. Matučio „Eglės sūnus“, D. Urbano ,,Mėlynasis šunytis”, A. Liubimovos „Princesės gimtadienis“ (pagal O. Vaildo pasaką), H. Januševskos ir J. Vilkovskio „Tigriukas Petrikas“, M. Suponino „Zuikio kaprizai“, V. Mazūro „Karalaitės bučinys“ (pagal H. K. Anderseno pasaką), A. Gudelio „Žvaigždės vaikas“ (pagal O. Vaildo pasaką), S. Maršako „Katės namai“, M. Urbaičio „Mažasis Mukas“ (pagal V. Haufo pasaką) ir kt.
Pastaruosius dešimtmečius žiūrovus džiugina A. Stankevičiaus, lietuvių kilmės Baltarusijos režisieriaus Olego Žiugždos vaidinimai, žaismingi pajūrio menininkių – Jūratės Januškevičiūtės, Gintarės Radvilavičiūtės ir Gintarės Damanskytės darbai, poetiška Vilniaus „Lėlės“ teatro aktorės, režisierės ir dramaturgės Nijolės Indriūnaitės inscenizacija Mažojoje scenoje, lėlininkų – Andriaus Žiurausko ir Rasos Bartninkaitės pastatymai, dramos spektaklių režisierių – Agnės Sunklodaitės, Agnės Dilytės bandymai lėlių teatre, kūrėjų iš Ukrainos (Michailo Jaremčiuko, Oksanos Dmitrijevos) ir Sakartvelo (Nikoloz Sabšvili) darbai.
