Nesibaigiančių klajonių po aptriušusias Vilniaus senamiesčio gatveles, Kalnų parko krūmynus, apleistus Užupio namus, metu herojus, kurio mes net vardo nežinome, sutinka merginą, vardu Tūla. Trumpas ir tragiškas jų ryšys trunka tik savaitę, bet išlikę prisiminimai padeda herojui jaustis gyvam net tada, kai per greitai prabėgęs gyvenimas negailestingai žvelgia į akis, leisdamas suprasti, kad ateinanti diena jau neatneš nieko naujo. Iš beprotnamių palatų, kalėjimo kamerų, jis naktimis ištrūksta, pasivertęs šikšnosparniu, jis vis grįžta į apleistus Tūlos namus – tą vienintelę vietą, kurioje jautėsi laimingas.
